Septintojo dešimtmečio antros pusės ir aštuntojo dešimtmečio Striogos kūryba aprėpia platų stiliaus diapazoną, kuriame telpa ir neoklasicizmo interpretacijos, ir susidomėjimas primityviosios dailės raiška, ir aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje madingos organinių formų studijos, ir mėginimai taikyti kubizmo formos traktavimo principus. Įsidėmėtina ne tik plastinių ieškojimų įvairovė, bet ir siekis „apčiuopti“ savąsias temas, kūrinių motyvai bei vaizdiniai, prikeliantys atmintyje amžininkų poezijos eilutę, grafikos lakšto vaizdą, gerokai neįprasti tuometinės lietuvių skulptūros kolekcijoje. Vis dėlto, nors ieškojo kontraargumentų, pateisinančių figurinę vaizduoseną, Striogai rūpėjo išmėginti geometrinimą, sąlygiškus vaizdinių elementų santykius, gal net ir visai atmesti naratyvą. Lygia greta skulptorius pamėgino pažvelgti į archainių kultūrų palikimą, kurį iš pradžių suvokė per neoklasicizmo prizmę.