Kai išoriniu žvilgsniu (tik akimis) žvelgi į senovinius pasaulio geometrinius Raštus, matai vien estetinį – meninį vaizdą, kuris gali patikti arba nepatikti (man patinka arba labai patinka). Bet kai į tuos pačius Raštus žvelgi vidiniu žvilgsniu (jausmu), pirmiausiai nustembi, po to įsimyli. Kiek gyvenimo tiesų ir kokiomis paprastomis, harmoningomis priemonėmis įdėta į piešinį: forma, linijos, spalvos. Čia nieko nėra nereikalingo, visa tai (visata) yra viena ir viena yra visa (visata). Dažnai Raštus suvoki kaip kosminę sąrangą, kaip neaprėpiamą tiesai ir taisyklėms pavaldžią erdvę.
Šį kartą man norisi dalintis pajautimu, kad Raštai – tai mūsų vidinio pasaulio išraiška, apsauga ir palaikymas. Daugybė prasmingų Raštų buvo skirti rūbų kraštam išmargint, juostų audimui ar apeiginių rankšluosčių pradžios ir pabaigos „išrašymui“. Visi jie saugojo žmogų nuo paklydimų, piktos valios. Raštų kūrėjai suprato tiesos kalbą, ženklų deriniai iki šių dienų neprarado šviesios, lengvos, mylinčios energijos. Kūriniai su prasmingais Raštais, ženklais visada buvo ir tebėra žmogaus ir jo namų, apeiginių vietų dalis. Ženklai ant rūbų,papuošalų, buityje,interjeruose sergėjo, linkėjo, būrė…. ir dabar neprarado galios, tai teigiamų energijų spindesys, tai pusiausvyros ieškančių palydovai, tai pozityvi žinutė ir grožis, tai Visatos palaiminimas per daiktą.
Aš raštus „audžiu“ dažais ant drobės. Įvairių formatų paveikslai virsta staltiesėms, užuolaidoms, pagalvėms ar lengvu rūbu, pledu, ar pirkinių krepšiais... Ant vienų nugula mano močiutės austos lovatiesės ženklai, ant kitų – japoniškos pirštinės, latviškos kojinės ar Lielvardės juostos ženklai, tailandietiškų ar indiškų audinių ženklai, navahų, actekų, toltekų, totonakų, majų, zapotekų genčių ženklai, rusų senojo kostiumo sakralūs raštai, barberų austų kilimų ženklai, ukrainietiško rankšluosčio galo puošybos raštai ar arabiškas kufinis raštas ir kt., nuspalvinti mano pajautos spalvomis.
